Psichologė EGLĖ ŠEKŠTELIENĖ. Pasisveikinti ir atsisveikinti

Manourna.lt Pasisveikinti ir atsisveikinti
Kūdikio netektis – didžiulė sumaištis šeimai, artimiesiems. Neonatalinės mirties atveju kūdikis gimsta negyvas arba miršta iškart po gimdymo. Kūdikis nėštumo metu miršta dėl medicininių priežasčių ir kitų aplinkybių.  Kaip galite sau padėti gedėti, atsisveikinti su savo kūdikiu? Gedulas labai nelengvas procesas, kuriam reikia daug vidinių resursų, kitų paramos, žinojimo, kas padeda ir kokie veiksmai leistų gedėti patiriant mažiau įtampos.
Prisirišimas ir netektis

Mūsų žmogiška prigimtis turi poreikį užmegzti stiprius emocinius ryšius. Tai garantuoja saugumą ir apsaugą. Gyvename savo gyvenimą pilnatviškai tik tuomet, kai galime užmegzti stiprius ryšius, o ne tada, kai juos nutraukiame, nes bijome praradimo, netekties. Kuo labiau galime atsiverti meilei ir santykiams, tuo gilesnis skausmas, kuomet prarandame mylėtąjį. Tokį gedulą kitiems gali būti sunku suprasti nepatyrus tokio prisirišimo, kokį  patyrėte jūs.

Dar iki nėštumo mes galime prisirišti prie mūsų būsimo kūdikio. Dar būdami maži vaikai jau ruošiamės šiam gyvenimo etapui žaisdami ,,Mama, tėtis ir vaikas“. Prieraišumo gijos mezgasi jau iki nėštumo ir nėštumo metu. Taigi prisirišimas didesnis ar mažesnis visada yra, norime mes to ar ne. Kartais moterys net dvidešimt metų dar vis kenčia dėl neužbaigto gedulo, kurio neišgedėjo…  Jeigu prisirišimas grubiai nutraukiamas ir neduodama laiko jam išspręsti, tuomet lieka nerimas. Atsisveikinimas su kūdikiu pirmiausiai vyksta fiziniame lygyje, po to emociniame ir galiausiai dvasiniame lygyje. „Paleidimas“ nereiškia užmiršimo. Prisiminimai gali padėti gedėti ir sumažinti įtampą jums ir jūsų šeimai.

Susipažinti su kūdikiu – užbaigti prisirišimą

„Mes jautėme, jog gydytojas nenorėjo rodyti mums mūsų kūdikio. Bet mes buvome tikri, kad norime pamatyti savo sūnų. Tai buvo svarbu mums.“ (cit. 45 p.Lothrop H., 1997). Anot knygos autorės, peržvelgiant visą patirtį dirbant su gedinčiais tėvais, ji nesutiko tėvų, kurie gailisi, jog pamatė savo kūdikį, greičiau atvirkščiai, gailisi tie tėvai, kurie nepasiryžo pažvelgti ir susipažinti-atsisveikinti su savo kūdikiu. Tai lyg neužbaigtas reikalas, kuris niekada negali būti „išspręstas“. Mums reikia konkrečių prisiminimų apie mūsų kūdikį – kaip atrodė, kuo buvo ypatinga(s), kaip ji (jis) jautėsi ant rankų (delnų), gal net paskutinės maudynės ar aprengimas gali likti širdyje kaip brangus prisiminimas… Gali gydyti pasikalbėjimas su kūdikiu, asmeniškas laikas su juo, galbūt valanda ar kelių minučių po mirties su juo gali jums pakakti. Galbūt norėsite vėliau su juo dar kartą pabūti ir asmeniškai atsisveikinti. Tai gali būti vienintelis laikas kartu, todėl jūs galite nuspręsti, kada gana yra gana jums. Pajusti savo kūdikį taip, kaip jums norisi, susipažinti ir atsisveikinti. Tai gali atnešti jums ramybę…

Pagalba tėvams susitikti su kūdikiu

Kai kuriems tėvams gali reikėti „ekstra“ pagalbos ir palaikymo susitikti su mirusiu kūdikiu. Gali padėti, jei kažkas kitas jums papasakos iš pradžių, kaip atrodo jūsų kūdikis, parodys pėdutės antspaudą ar plaukų sruogelę. Jei vis vien bijote pamatyti savo kūdikį, paprašykite, kad kas nors smulkiai apibūdintų mylinčia maniera jums jūsų kūdikį.

Gali būti, kad dėl vaistų gimdymo metu ir stiprios baimės (kūdikis gali būti miręs gimdoje jau kelios dienos) nesiryšite pamatyti savo kūdikį. Čia ypatingai gali padėti kas nors iš artimųjų (gal mama ar sesė) – atidžiai apžiūrėti jūsų vaiką, nufotografuoti, kad vėliau, kai atsigausite nuo vaistų ir baimė nuslūgs, turėtumėte galimybę žvilgtelėti, išgirsti apie savo kūdikį.

Daugiausiai patirties turintys žmonės, dirbantys padedant tėvams gedint kūdikio, rekomenduoja pamatyti net ir mažiausią kūdikėlį, jei jis turi atpažįstamų žmogiškų bruožų ir yra pastebimai nepažeistas gimdos valymo metu. Jūs taip pat turi galimybę apsispręsti, kaip jūs pasisveikinsite ir kaip atsisveikinsite su kūdikiu…

Šaltinis: psichologineterapija.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *